Ilga Raščevska „Nurašytieji”

un viņa kādreiz tik piemīlīgā un čadīgā rudmate Sofija. Dievs vien zina, ko pa to laiku dara viņu bērni Reinis, Andris un mazā Madariņa. Zenta un viņas vīrs tālbraucējs šoferis Visvaldis gan no tiem dzērājiem turas pa gabalu. Viņi savam vienīgajam dēlam Zigmundam gatavi nopirkt un sagādāt itin visu. Juris un Elza izaudzinājuši divas meitas un pastarīti Oskaru, kam iepatikusies smukā Karīna – bet visiem taču zināms, kāda bijusi viņas māte! Tik dažādas dzīves kā slikti satīti dzijas kamoli, – saņerkstījušās, sapinušās, kožu saēstas; neko lāga no tādiem vairs nenoaudīsi.
Taču reizēm kaut kas izjauc ikdienas ritmu. Negaidīti notikumi kā upē iekritis koks, nobremzē un atsviež atpakaļ straumes plūdumu, un visa draza, ko upe mierīgi būtu aiznesusi uz jūru, sakrājas un paliek turpat, pašu krastā. Un tikai tad ieraugām, cik pārsteidzoši daudz ir vienkārši izmestā, noliegtā un nesakārtotā tajā, ko sauc par dzīvi. Varbūt kaut ko vēl var savākt, izvērtēt vai saglābt. Kamēr nav par vēlu...

">

Knyga išleista 2016 m. Puslapių skaičius - 415. Knyga skaityta vieną kartą - yra labai geros būklės.
Į kainą neįskaičiuotas siuntimas.

Knygos aprašymas:
Valdone yra mažas kaimelis ties regionų riba. Gyvenimas čia teka panašiai kaip bet kurioje kitoje vietoje Latvijoje. Romane atsiskleidžia keturių šeimų likimai. Amžina pašalpų prašytoja Mara, jos vyras Černobylio aukos Aldis ir vaikai Egmaras ir Uldis – jie yra Maros iš pirmo vyro. Visada pasiruošę bendram pasisėdėjimui su stikliuku kaimynai – Guntis ir jo kadaise tokia miela ir energinga raudonplaukė Sofija. Dievas tik žino, ką tuo metu daro jų vaikai Reinis, Andris ir mažoji Madariņa. Zenta ir jos vyras tolimųjų reisų vairuotojas Visvaldis nuo tų girtuoklių laikosi atokiau. Jie savo vieninteliam sūnui Zigmundui pasiruošę nupirkti ir parūpinti viską. Juris ir Elza užaugino dvi dukras ir jauniausiąjį Oskarą, kuriam patiko gražioji Karina – bet visiems juk žinoma, kokia buvo jos motina! Tokie skirtingi gyvenimai kaip blogai suvynioti siūlų kamuoliai – susipainioję, susipynę, kandžių suėsti; iš tokių nieko gero jau nebeteksi.
Tačiau kartais kas nors sutrikdo kasdienės rutinos ritmą. Netikėti įvykiai kaip į upę įkritęs medis, sulėtina ir atstumia atgal srovės tėkmę, ir visas šlamštas, kurį upė ramiai būtų nunešusi į jūrą, susikaupia ir lieka ten pat, pačiame krante. Ir tik tada pamatome, kiek stebėtinai daug yra paprasčiausiai išmesto, paneigto ir nesutvarkyto toje, kas vadinama gyvenimu. Galbūt dar ką nors galima surinkti, įvertinti ar išsaugoti. Kol dar ne per vėlu...