Via Dolorosa Stalino aukų liudijimai

tautas ienaidnieku ģimeņu locekļu un 42 miljoni zemnieku bez pasēm.

Latvija no 1940. līdz 1950. gadam zaudēja vairāk kā ceturto daļu no iedzīvotāju kopskaita 1939. gadā. Lēš, ka 1940.- 1949. gadā no Latvijas uz austrumiem deportēti vai gājuši bojā 120 - 160 tūkstoši cilvēku. Daži trimdas autori domā, ka šis skaitlis ir bijis 180 - 216 tūkstoši. Visi šie skaitļi tomēr ir tikai aptuveni, un mūsu vēsturniekiem uzliek pienākumu veikt iespējami precīzu uzskaiti, kuŗā nav jāaizmirst iznīcinātie latviešu kolonisti un citi latvieši Padomju Savienībā.

Stradiņš piemin pārmetumu, ka viņš jaucot kopā upuŗus un bendes. Viņš runā par mezglotu pavedienu, kas vēl jāatšķetina vai - jāpārcērt. Jāsaglabā tomēr viena mēraukla: humānisms un vispārcilvēcīgās vērtības. Atliek tikai piebilst, ka, neraugoties uz to, kādu ideoloģiju aizstāvot krituši vai kādas ideoloģijas vārdā iznicināti, šie milzu upuŗi ir zaudējums latviešu tautai, tagad it sevišķi izjūtams.

1988. gada 23. martā Latvijas Rakstnieku savienības ierosmē izveidota staļinisma ļaundarību apzināšanas komisija, kas uzsākusi cietušo un aculiecinieku atmiņu vākšanu. Šī darba rezultātā ir radusies arī te apskatāmā grāmata, ko Stradiņš uzskata tikai par iesākumu, paredzot turpmākus sējumus. Grāmatā starp atmiņu rakstiem, izsūtīto vēstulēm un dokumentu kopijām ievietoti arī romānu un stāstu fragmenti, tāpat daudzu autoru dzejoļi. Tie palīdz izgaismot ciešanas, pazemojumus un izmisumu, ko rāda grāmatā ievietotās atmiņas.

Kādēļ visas šīs ciešanas? Vai šie cilvēki bija ko noziegušies? Kāda nozieguma dēļ mazus bērnus atrāva no vecākiem? Kādēļ izšķīra ģimenes? Kas bija tā vara, kas nosacīja šo cilvēku likteņus? Dieva griba? Pašu cilvēku rīcība, kas veda viņus uz iznīcību? Vai tikai varmācīgas valsts iekārtas stūrgalvīga turēšanās pie savu jēgu zaudējušās "šķiru cīņas" ideoloģijas? Vai šīs ideoloģijas kalpi paši vairs ticēja tai utopiskajai nākotnei, kuŗas vārdā tāda "cīņa" tika vesta? Vai viņu rīcību noteica tikai aklas bailes pašiem par savu drošību? Cik tur bija iejaukta slimīga tieksme, pat kaislība, vērot spīdzināto mokas? Daļēju atbildi jau mēģina dot sociologa Igora Beztuževa-Ladas 12 lappušu gaŗais apcerējums: "Patiesību un tikai patiesību". Autors raksta zīmīgus vārdus: "Mums jāmācās cilvēkus vērtēt nevis pēc viņu piederības pie viena vai otra 'resora', bet pēc viņu rīcības, pēc viņu dvēseles". (27)

Šī grāmata pilnīgu atbildi nedod. Tā gan atklāj riebīgas, netīras aizkulises, neapvaldītas tumšākās dziņas. Bija arī pašmāju cilvēki, kas sastādīja sarakstus, sacerēja denunciācijas par kaimiņu, iekāroja viņu mantību, skauda; citi domājās uz brāļu nelaimes ceļam "gaišu nākotnes ēku". (18) Piemēram tie, kas čekistu uzdevumā Valkā, Alūksnē un Rīgā veidoja jaunatnes "nacionālās pagrīdes" grupas, lai paši izkļūtu no cietuma, bet mokās un nāvē iedzītu dedzīgus, jaunus patriotus. Par to stāsta Aleksandrs Pelēcis, kas pats, kā viņš raksta, tautas sūro likteņa kausu ir izdzēris līdz galam. (466)

Bet grāmatai ir arī otra plāksne: tā rāda dažu cilvēku pārsteidzošu pašaizliedzību un iežēlu par saviem līdzcietējiem. Tādus piemērus sastopam archeologa Vladislava Urtāna stāstījumā par pusotra tūkstoša latviešu bāreņu pārvešanu no Sibirijas 1946. gadā, par ko pat Latvijā vēl nav viss zināms. 1988. gadā Urtāns raksta: "Kad beigsim klusēt par to, par ko jākliedz?" (155). Savas atmiņas šeit ir publicējuši arī vairāki no tiem, kas kā bērni bija pārbraucēju starpā. Urtāns stāsta arī par izsūtījumā satiktajiem akadēmiķiem, kas miruši mocekļu nāvē. Pret tiem, kas izdzīvoja, represijas turpinājās arī pēc atlaišanas Latvijā. Un tomēr, kā sastādītāja saka: Domas un sapņi pārvēršas jaunā enerģijas veidā un, atgriežoties uz zemes, liek dzīvajiem pacelt galvu un iztaisnot plecus". (7)

Kas palīdzēja izdzīvot? Ar labu veselību vien nepietika. Vajadzēja arī ciešas apņemšanās, stūrgalvības, atjautības un laimīgas sagadīšanās. Varbūt vajadzēja arī savu daļu nekaunības, aizstāvot sevi tur, kur valdīja džungļu un noziedznieku likumi. Varbūt bija gadījumi, kad vajadzēja arī godprātības un cilvēcības. Dažreiz izciest palīdzēja arī dziesma. (528)

Grāmata sastādīta staļinisma upuŗu piemiņai, bet tā nav tikai piemiņas grāmata vien. Jau tas, ka paredzēti turpmāki sējumi, norāda, ka publicētie atmiņu pieraksti ir domāti kā avots vēsturnieku un sociologu pētījumiem par to, kas notika ar daudzām tautām Staļina, pēcstaļina un neostaļinisma laikā, kā to saka grāmatas sastādītāja. Noziedznieki ir mēģinājuši slēpt savas pēdas. Aculiecinieki ir nogalināti, archīvi ir iznīcināti. To vietā būs jāizmanto atmiņu pieraksti, tos rūpīgi sakārtojot un salīdzinot. Tas ir vēsturnieku un sociologu uzdevums, lai brīdinātu pasauli no līdzīgu parādību atkārtošanās nākotnē.

">

ATMINIMO KNYGA IR ISTORIJOS ŠALTINIS

Via Dolorosa. Stalinizmo aukų liudijimai. Sudarytoja Anda Līce. Rygoje: Liesma, 1990. 601 p.

Knygos įžangoje, parašytoje 1988 m. gruodį, J. Stradiņš pateikia konspektinę stalinizmo teroro vystymosi ir aukų apžvalgą tiek Sovietų Sąjungoje, tiek Latvijoje. Griežta statistika rodo, kad Stalino valdymo laikotarpio pabaigoje, 1952 m., vergų stovyklose buvo 12 milijonų žmonių. 62 milijonams buvo apribotos elementarios žmogaus teisės; tai buvo 20 milijonų tautos priešų šeimų narių ir 42 milijonai valstiečių be pasų.

Latvija nuo 1940 iki 1950 metų prarado daugiau nei ketvirtadalį savo gyventojų skaičiaus 1939 metais. Manoma, kad 1940–1949 m. iš Latvijos į rytus buvo deportuoti arba žuvo 120–160 tūkstančiai žmonių. Kai kurie tremties autoriai mano, kad šis skaičius buvo 180–216 tūkstančių. Tačiau visi šie skaičiai yra tik apytiksliai, ir mūsų istorikams tenka pareiga atlikti kuo tikslesnę apskaitą, kurioje neturėtų būti pamiršti sunaikinti latvių kolonistai ir kiti latviai Sovietų Sąjungoje.

Stradiņš mini kaltinimą, kad jis maišo aukas ir budelius. Jis kalba apie mazgą, kurį dar reikia išnarplioti arba - perkirpti. Vis dėlto reikia išlaikyti vieną matą: humanizmą ir visuotines vertybes. Liko tik pridurti, kad, nepaisant to, kokią ideologiją ginant kritę ar kokios ideologijos vardu sunaikinti, šios didžiulės aukos yra latvių tautos praradimas, dabar ypač jaučiamas.

1988 m. kovo 23 d. Latvijos Rašytojų sąjungos iniciatyva buvo įkurta stalinizmo piktadarybių komisija, kuri pradėjo rinkti nukentėjusiųjų ir liudininkų prisiminimus. Šio darbo rezultatas yra ir čia apžvelgiama knyga, kurią Stradiņš laiko tik pradžia, numatydamas tolesnius tomus. Knygoje tarp prisiminimų rašinių, išsiųstų laiškų ir dokumentų kopijų yra ir romanų bei apsakymų fragmentų, taip pat daugelio autorių eilėraščių. Jie padeda nušviesti kančias, pažeminimus ir neviltį, kuriuos rodo knygoje pateikti prisiminimai.

Kodėl visos šios kančios? Ar šie žmonės buvo ką nors nusikaltę? Kokio nusikaltimo dėka mažus vaikus atskyrė nuo tėvų? Kodėl išskyrė šeimas? Kas buvo ta valdžia, kuri nulemdavo šių žmonių likimus? Dievo valia? Pačių žmonių veiksmai, vedę juos į pražūtį? Ar tik smurtinės valstybės tvarkos užsispyręs laikymasis savo prasmę praradusios "klasių kovos" ideologijos? Ar šios ideologijos tarnai patys dar tikėjo ta utopine ateitimi, kurios vardu tokia "kova" buvo vedama? Ar jų veiksmus lėmė tik aklos baimės dėl savo saugumo? Kiek ten buvo įsitraukusi liguista trauka, net aistra stebėti kankinamų kančias? Dalinį atsakymą jau bando pateikti sociologo Igoro Beztuževa-Lados 12 puslapių ilgas traktatas: "Tiesą ir tik tiesą". Autorius rašo reikšmingus žodžius: "Mums reikia mokytis žmones vertinti ne pagal jų priklausomybę vienam ar kitam 'departamentui', o pagal jų veiksmus, pagal jų sielą". (27)

Ši knyga pilno atsakymo neduoda. Ji atskleidžia bjaurias, purvinas užkulises, nesuvaldomas tamsiausias aistras. Buvo ir vietos žmonių, kurie sudarė sąrašus, rašė denonsacijas apie kaimynus, geidė jų turto, pavydėjo; kiti tikėjosi ant brolių nelaimės statyti "šviesią ateities pastatą". (18) Pavyzdžiui, tie, kurie čekistų užduotimi Valkoje, Alūksnėje ir Rygoje formavo jaunimo "nacionalinio pogrindžio" grupes, kad patys išsikapstytų iš kalėjimo, bet kančiomis ir mirtimi įstūmė aistringus, jaunus patriotus. Apie tai pasakoja Aleksandras Pelēcis, kuris pats, kaip jis rašo, tautos kartaus likimo taurę išgėrė iki galo. (466)

Tačiau knyga turi ir antrą plokštumą: ji rodo kai kurių žmonių stebinančią pasiaukojimą ir užuojautą savo bendrapiliečiams. Tokius pavyzdžius sutinkame archeologo Vladislavo Urtāno pasakojime apie pusantro tūkstančio latvių našlaičių pervežimą iš Sibiro 1946 m., apie ką net Latvijoje dar ne viskas žinoma. 1988 m. Urtāns rašo: "Kada baigsime tylėti apie tai, apie ką reikia šaukti?" (155). Savo prisiminimus čia yra paskelbę ir keli iš tų, kurie kaip vaikai buvo tarp pervežtųjų. Urtāns pasakoja ir apie tremtyje sutiktus akademikus, kurie mirė kankinių mirtimi. Prieš tuos, kurie išgyveno, represijos tęsėsi net po paleidimo Latvijoje. Ir vis dėlto, kaip sudarytoja sako: Mintys ir svajonės virsta nauja energijos forma ir, grįžtant į žemę, verčia gyvuosius pakelti galvą ir ištiesinti pečius". (7)

Kas padėjo išgyventi? Vien gero sveikatos nepakako. Reikėjo ir tvirtos ryžto, užsispyrimo, sumanumo ir laimingos atsitiktinumo. Galbūt reikėjo ir savo dalies įžūlumo, ginant save ten, kur vyravo džiunglių ir nusikaltėlių įstatymai. Galbūt buvo atvejų, kai reikėjo ir sąžiningumo bei žmogiškumo. Kartais iškęsti padėjo ir daina. (528)

Knyga sudaryta stalinizmo aukų atminimui, tačiau ji nėra tik atminimo knyga. Jau tai, kad numatyti tolesni tomai, rodo, kad paskelbti prisiminimų užrašai yra skirti kaip šaltinis istorikų ir sociologų tyrimams apie tai, kas vyko su daugeliu tautų Stalino, pokario ir neostalinizmo laikotarpiu, kaip tai sako knygos sudarytoja. Nusikaltėliai bandė slėpti savo pėdsakus. Liudininkai buvo nužudyti, archyvai sunaikinti. Vietoj jų teks naudoti prisiminimų užrašus, juos kruopščiai tvarkant ir lyginant. Tai yra istorikų ir sociologų užduotis, kad įspėtų pasaulį nuo panašių reiškinių pasikartojimo ateityje.